Subtilių atradimų istorija
Kad ir kaip mes bandytume neigti istorijos svarbą savo gyvenime, tačiau visi mes esame jos dalis, kiekvieno žmogaus gyvenimas yra ne tik jo paties, bet tuo pačiu ir kitų žmonių istorija. Šeimos, giminės, tautos istorija...
Istorijas mes patys kuriame kas dieną: mažų stebuklų, švelnių prisilietimų, gražių žodžių, jaukių namų, svaigių pabėgimų, drąsių pareiškimų, šviesių sapnų, ilgų vakarienių, draugų juoko, vaikų šypsenų, tyrų prisipažinimų, krištolo skambesio, ramaus gyvenimo, paralelinių pasaulių, beprotiško džiaugsmo, nepagrįstų lūkesčių, protingų knygų, kvailų baimių, užburiančių vaizdų, mirtinų aistrų ir dar daug kitų istorijų...
Mūsų tautos istorija, šalyje, esančioje kryžkelėje tarp rytų ir vakarų, niekada nebuvo ramaus ir aprūpinto gyvenimo istorija. Sudaužyti gyvenimai, išdraskytos šeimos ir namai... Bet tai tik praeitis, iš kurios mes semiamės stiprybės ir begalinio ryžto. Žmogus yra trapiausias iš trapiausių, jo jau nesugrąžinsi. Bet mes turime savo istorijas, visų pirma šeimos pasakojimus, nuo kurių prasideda kiekvieno iš mūsų istorija. Nors lietuviai uždari ir nekalbūs, bet būdami vaikais girdėjome tuos užburiančius trupinius apie šviesius ir gražius žmones, jaukius vakarus, armonikos treles, baltas staltieses, sidabrinius šaukštus ir stalo porcelianą.
Iš mano šeimos istorinių daiktų liko nedaug: maldaknygė, nukryžiuotasis, kelios nuotraukos, pora sidabrinių šaukštų, žirklės, raktai ir auksinis žiedas.
Liko tik nostalgija tam gražiam laikui, noras pajusti to gyvenimo skonį, suprasti, kuo džiaugėsi, kuo didžiavosi ir ką brangino mano šeima. Nors daiktai tėra tik daiktai, tačiau jie yra gyvoji istorija, pasakojanti, koks buvo gyvenimas, ko žmonės troško, kuo gyveno, kokios buvo mados, skonis, kuo džiaugdavosi ir dėl ko liūdėdavo.
Tačiau mes esam tie, kurie kuria savo gyvenimo istorijas. Todėl, kai ištekėjusi gavau iš savo močiutės šeimos porceliano servizą (pasak jos, kiekviena save gerbianti Smetonos laikų nuotaka turėjo tokį turėti), prasidėjo mano namų istorija...
Pasirinkimas savo namuose turėti senovinių daiktų, tai tam tikra investicija į save, tai daiktai tampantys tavo istorija, atspindintys tavo gyvenimą, tavo šeimos šaknis, pomėgius, aistras. Dažnai dekoruoti savo namams renkuosi senovinius daiktus, nes taip tave nuolat supa istorija. Pasaulyje, kurį užvaldė vartojimas ir masinė produkcija, šie daiktai kuria ne tik jaukių namų, bet ir asmens, gyvenančio juose individualumą. Dažniausiai toks daiktas yra likęs vienas vienintelis ir savitas arba tikrai pakankamai retas, kad tokį galėtum pamatyti kituose namuose.
Meistrystė yra kitas svarbus aspektas. Su labai retomis išimtimis, niekas nebegamina daiktų taip, kaip gamino anksčiau. Mažai dabartinių daiktų yra pajutę meistro rankų šilumą, jo žvilgsnio meilę, pasididžiavimą ir džiaugsmą baigus. Daugelis senovinių daiktų ištvėrę nepakitę ištisą šimtmetį, manau, kad puikiai tvers dar šimtą metų.
Mano kuklus noras yra, kad Lietuva klestėtų, kad prie balta nėriniuota staltiese ir senoviniu porcelianu nukloto stalo rinktųsi didelės šeimos, kad skambėtų juokas, kad visi norėtų grįžti į gražius namus. Į namus, kur kviečia širdis.
Todėl keliaudami tūkstančius kilometrų po Europą parvežame Jūsų namams subtilių atradimų, kurie, labai tikimės, džiugins Jus, puoš Jūsų jaukius namus ir kurs naujas, stebuklingas ir laikui nepavaldžias istorijas.